Privaloma:
Pageidautina:
Papildomi:
©Livija Pėstininkaitė
Kurilų trumpauodegių veislynas Cola Corto*LT
- Maistas;
- Dubenėliai;
- Tualetas;
- Kraikas;
- Draskyklė;
- Šukos;
- Žirklės nagams kirpti;
- Transporteris (boksas).
Pageidautina:
- Skanėstai;
- Konservai;
- Žaislai;
- Skystis ausims valyti;
- Guolis (jei yra draskyklė su minkšta vieta miegui, tada nebūtina).
Papildomi:
- Šampūnas;
- Žolė (padeda iš organizmo pašalinti plaukus);
- Žolynėlis;
- Vitaminai.
©Livija Pėstininkaitė
Kurilų trumpauodegių veislynas Cola Corto*LT
Ir štai, jūs pasirinkote – žinote, kokios veislės, lyties ir spalvos kačiuko jums reikia, kur jį įsigysite. Atėjo laikas ir mažylis jau pas jus namie. Tuoj pat iškyla begalė klausimų – kuo šerti, kaip įrengti „vietą“, kaip pripratinti prie tualeto ir t.t. Būtent čia ir pasirodo kačiuko įsigijimo iš klubo pliusai. Klubuose visada yra patyrusių žmonių, kurie atsakys į visus iškilusius klausimus, patars iškilus bet kokiai problemai, rekomenduos gerą veterinarijos gydytoją. Jei nusipirkote kačiuką iš rankų – gatvėje ar turguje, tai, žinoma, negalite būti garantuoti dėl apgaulės, be to, galbūt jūs įsigijote net sergantį gyvūnėlį ir tokiu atveju niekas negalės apginti jūsų teisių.
Ir dar vienas patarimas – įsigykite literatūros apie gyvūnėlių priežiūrą, šėrimą, laikymą. Specialistai jums patars, kokia literatūra vertingiausia. Tai padės jums išauginti tikrai gražų ir sveiką gyvūną, mylintį jus ir jūsų šeimą, kuris ilgus metus džiugins jus dėmesiu ir šiluma. Ir vis dėlto... Jums prireiks dviejų dubenėlių (geriau keramikinių): vieno – pašarui, kito – vandeniui, kuris nuolat turi būti šviežias ir švarus. Klaidinga yra nuomonė, kad šerti mažylį reikia ne rečiau kaip keturis kartus per dieną. Katė, visai kitaip nei šuo, ėdalo turi turėti visą parą ir galimybę ėsti kada tik nori. Pašarą parinkite patys – prieš tai pasikonsultavę su veisėju, kuo šėrė kačiuko motiną ir kokį papildomą pašarą davė kačiukams. Rekomenduojama naudoti aukštos kokybės sausą pašarą, konservus, skirtus katėms ir kt. Bet jei mažylis nemėgsta tokio pašaro, tada galima duoti mėsos, žuvies ir būtinai ėdalo papildų (vitaminų, mikroelementų). Iš mėsos produktų geriausiai tinka jautiena ir jos subproduktai. Mėsą reikia supjaustyti pailgais gabalėliais, tik jokiu būdu mėsos nemalkite. Nepamirškite, kad šeriant sausu pašaru, kačiukui reikia didelio kiekio vandens, būtina stebėti, ar gyvūnėlis lengvai gali pasiekti vandenį.
Geriausiai tinka jūrinė žuvis. Žuvį rekomenduojama apvirti (arba užšaldyti, o prieš duodant atšildyti), nes žalioje žuvyje yra tam tikrų medžiagų, kurios trukdo pasisavinti vitaminus. Žuvies galima duoti ne dažniau kaip 2-3 kartus per savaitę.
Nerekomenduojama mažyliui duoti pieno, nes karvės pieno sudėtis gerokai skiriasi nuo katės ir tai gali iššaukti virškinimo trakto sutrikimus. Jei kačiukas nori, kartais galima duoti varškės.
Tualetas turi „atsirasti“ kartu su nauju namų gyventoju. Parduotuvėse rasite įvairiausių tualetų. Nerekomenduojama į jį dėti laikraščio. Naudokite specialų kačių tualetui skirtą kraiką. Kurį laiką žvėrelį stebėkite ir kai tik jis pradės ruoštis atlikti savo reikalus, nuneškite jį į tualetą ir palaikykite ten keletą minučių: tegu gyvūnėlis pamato, kur reikia bėgti „reikalui prispaudus“. Pirmomis dienomis jums teks savo augintinį palydėti į tualetą, bet užtai visą likusį laiką dėl to problemų tikrai neturėsite. Tačiau tokio „palydėjimo“ reikia tik tiems kačiukams, kurie nuo mamos buvo atskirti jaunesni nei 3 mėnesių. Todėl pirkite ne jaunesnį nei 12 savaičių gyvūną ir jokių tualeto problemų jums visai neiškils, nes katė, kačiukų mama, juos visko išmoko.
Iš karto mokykite gyvūnėlį elgtis taip, kaip norite jūs. Jeigu pirmomis dienomis jūs „žiūrėsite pro pirštus“ į tai, kad jis lipa ant stalo ir ėda ant jo esantį maistą, tai ir vėliau ten jis jausis puikiai. Tam, kad neėstų gėlių, duokite jam vitaminų ir augalinių papildų, pasėkite specialios žolytės vazonėlyje.
Svarbi mažylių priežiūros dalis yra kailiuko priežiūra. Šukuoti kačiuką reikia reguliariai, tada po jūsų namus vaikščios švarus augintinis. Maudyti katę reikia kuo rečiau ir tik tada, kai tikrai yra būtina. Katės – švarūs gyvūnai, savo kailio priežiūrai skiria labai daug laiko. Įdėmiai sekite kačiuko sveikatą, nes katės suserga labai staiga ir padėti kartais būna jau per vėlu. Kačių sveikatos rodiklis – akys. Jos turi būti švarios, plačiai atmerktos, linksmos. Jei katė prisimerkusi, iš akių ir nosies teka išskyros, seilėjasi – greičiausiai ji nesveikuoja. Tokiu atveju būtina kuo greičiau kreiptis į veterinarijos gydytoją, nelaukite, kol pagerės – galite pavėluoti.
Profilaktiškai du kartus per metus būtina duoti vaistų nuo kirmėlių, be to, antihelmintikus būtina sušerti visiems namie gyvenantiems gyvūnams tuo pačiu metu.
Mažas kačiukas – kaip mažas vaikas, todėl be visų kitų priežiūros aspektų reiks skirti šiek tiek laiko ir žaidimams.
Kačiukai yra tikri nenuoramos ir išdykėliai, todėl gali padaryti neįtikėtinų dalykų, pvz., nuversti gėlių vazoną, nukabinti šviestuvą ar dar ką nors, kas tikrai jūsų nepradžiugins, todėl bent pusvalandį reiktų skirti „paišdykavimui“ su mažyliu.
Šiandien parduotuvėse pilna žaislų, skirtų kačiukams, tačiau mažyliui visiškai užtenka prie siūlo pririšto popierėlio ar mažo skambančio kamuoliuko.
Kačiuko žaislai, kaip ir mažo vaiko, turi būti saugūs. Nors dažnai kačiukai mėgsta žaisti su siūlu kamuoliuku, tačiau jokiu būdu negalima leisti kačiukui praryti siūlo.
Apvalūs įvairių dydžių kamuoliukai, imituojantys siūlų ritinėlį, yra daug saugesni nei paprasti siūlų kamuoliukai, kadangi yra pagaminti iš kačiukams nekenksmingų ir neperkandamų medžiagų. Be to, dažnai tokių kamuoliukų viduje būna barškaliukas, kuris sukelia dar didesnį kačiuko susidomėjimą žaislu.
Žaisliukai pelytės, apvyniotos specialia virvele, yra labai gera priemonė kačiukų nagams galąsti, kadangi augantys nagučiai ir dantukai neduoda kačiukams ramybės. Uodegytės iš plunksnų ir barškantys viduje žirniukai puikiai privilioja pasidrąskyti ir pasikandžioti norintį katinėlį.
Draskyklės – puikus žaislas ne tik kačiukui, bet ir suagusiai katei, kadangi katės visą savo gyvenimą neatpras nuo įpročio visur laipioti, karstytis. Be to, draskyklė dažnai atstoja ir katinėlio būstą, kuriame jis miega.
Draskyklės dažniausiai būna kelių aukštų, o jos dalys padengtos švelnia medžiaga, kad kačiukui būtų malonu. Parduotuvėje dabar galima rasti pačių įvairiausių draskyklių – su namukais, hamakėliais, cilindrais landžiojimui ir net kelių metrų aukščio. Kokią draskyklę pasirinksite, priklauso tik nuo jūsų norų, investuojamų finansų ir vietos kambaryje, tačiau nereikia pamiršti, kad kartais kačiukas nori pažaisti ir su jumis.
Knyga „Kačių auginimas“
Ir dar vienas patarimas – įsigykite literatūros apie gyvūnėlių priežiūrą, šėrimą, laikymą. Specialistai jums patars, kokia literatūra vertingiausia. Tai padės jums išauginti tikrai gražų ir sveiką gyvūną, mylintį jus ir jūsų šeimą, kuris ilgus metus džiugins jus dėmesiu ir šiluma. Ir vis dėlto... Jums prireiks dviejų dubenėlių (geriau keramikinių): vieno – pašarui, kito – vandeniui, kuris nuolat turi būti šviežias ir švarus. Klaidinga yra nuomonė, kad šerti mažylį reikia ne rečiau kaip keturis kartus per dieną. Katė, visai kitaip nei šuo, ėdalo turi turėti visą parą ir galimybę ėsti kada tik nori. Pašarą parinkite patys – prieš tai pasikonsultavę su veisėju, kuo šėrė kačiuko motiną ir kokį papildomą pašarą davė kačiukams. Rekomenduojama naudoti aukštos kokybės sausą pašarą, konservus, skirtus katėms ir kt. Bet jei mažylis nemėgsta tokio pašaro, tada galima duoti mėsos, žuvies ir būtinai ėdalo papildų (vitaminų, mikroelementų). Iš mėsos produktų geriausiai tinka jautiena ir jos subproduktai. Mėsą reikia supjaustyti pailgais gabalėliais, tik jokiu būdu mėsos nemalkite. Nepamirškite, kad šeriant sausu pašaru, kačiukui reikia didelio kiekio vandens, būtina stebėti, ar gyvūnėlis lengvai gali pasiekti vandenį.
Geriausiai tinka jūrinė žuvis. Žuvį rekomenduojama apvirti (arba užšaldyti, o prieš duodant atšildyti), nes žalioje žuvyje yra tam tikrų medžiagų, kurios trukdo pasisavinti vitaminus. Žuvies galima duoti ne dažniau kaip 2-3 kartus per savaitę.
Nerekomenduojama mažyliui duoti pieno, nes karvės pieno sudėtis gerokai skiriasi nuo katės ir tai gali iššaukti virškinimo trakto sutrikimus. Jei kačiukas nori, kartais galima duoti varškės.
Tualetas turi „atsirasti“ kartu su nauju namų gyventoju. Parduotuvėse rasite įvairiausių tualetų. Nerekomenduojama į jį dėti laikraščio. Naudokite specialų kačių tualetui skirtą kraiką. Kurį laiką žvėrelį stebėkite ir kai tik jis pradės ruoštis atlikti savo reikalus, nuneškite jį į tualetą ir palaikykite ten keletą minučių: tegu gyvūnėlis pamato, kur reikia bėgti „reikalui prispaudus“. Pirmomis dienomis jums teks savo augintinį palydėti į tualetą, bet užtai visą likusį laiką dėl to problemų tikrai neturėsite. Tačiau tokio „palydėjimo“ reikia tik tiems kačiukams, kurie nuo mamos buvo atskirti jaunesni nei 3 mėnesių. Todėl pirkite ne jaunesnį nei 12 savaičių gyvūną ir jokių tualeto problemų jums visai neiškils, nes katė, kačiukų mama, juos visko išmoko.
Iš karto mokykite gyvūnėlį elgtis taip, kaip norite jūs. Jeigu pirmomis dienomis jūs „žiūrėsite pro pirštus“ į tai, kad jis lipa ant stalo ir ėda ant jo esantį maistą, tai ir vėliau ten jis jausis puikiai. Tam, kad neėstų gėlių, duokite jam vitaminų ir augalinių papildų, pasėkite specialios žolytės vazonėlyje.
Svarbi mažylių priežiūros dalis yra kailiuko priežiūra. Šukuoti kačiuką reikia reguliariai, tada po jūsų namus vaikščios švarus augintinis. Maudyti katę reikia kuo rečiau ir tik tada, kai tikrai yra būtina. Katės – švarūs gyvūnai, savo kailio priežiūrai skiria labai daug laiko. Įdėmiai sekite kačiuko sveikatą, nes katės suserga labai staiga ir padėti kartais būna jau per vėlu. Kačių sveikatos rodiklis – akys. Jos turi būti švarios, plačiai atmerktos, linksmos. Jei katė prisimerkusi, iš akių ir nosies teka išskyros, seilėjasi – greičiausiai ji nesveikuoja. Tokiu atveju būtina kuo greičiau kreiptis į veterinarijos gydytoją, nelaukite, kol pagerės – galite pavėluoti.
Profilaktiškai du kartus per metus būtina duoti vaistų nuo kirmėlių, be to, antihelmintikus būtina sušerti visiems namie gyvenantiems gyvūnams tuo pačiu metu.
Mažas kačiukas – kaip mažas vaikas, todėl be visų kitų priežiūros aspektų reiks skirti šiek tiek laiko ir žaidimams.
Kačiukai yra tikri nenuoramos ir išdykėliai, todėl gali padaryti neįtikėtinų dalykų, pvz., nuversti gėlių vazoną, nukabinti šviestuvą ar dar ką nors, kas tikrai jūsų nepradžiugins, todėl bent pusvalandį reiktų skirti „paišdykavimui“ su mažyliu.
Šiandien parduotuvėse pilna žaislų, skirtų kačiukams, tačiau mažyliui visiškai užtenka prie siūlo pririšto popierėlio ar mažo skambančio kamuoliuko.
Kačiuko žaislai, kaip ir mažo vaiko, turi būti saugūs. Nors dažnai kačiukai mėgsta žaisti su siūlu kamuoliuku, tačiau jokiu būdu negalima leisti kačiukui praryti siūlo.
Apvalūs įvairių dydžių kamuoliukai, imituojantys siūlų ritinėlį, yra daug saugesni nei paprasti siūlų kamuoliukai, kadangi yra pagaminti iš kačiukams nekenksmingų ir neperkandamų medžiagų. Be to, dažnai tokių kamuoliukų viduje būna barškaliukas, kuris sukelia dar didesnį kačiuko susidomėjimą žaislu.
Žaisliukai pelytės, apvyniotos specialia virvele, yra labai gera priemonė kačiukų nagams galąsti, kadangi augantys nagučiai ir dantukai neduoda kačiukams ramybės. Uodegytės iš plunksnų ir barškantys viduje žirniukai puikiai privilioja pasidrąskyti ir pasikandžioti norintį katinėlį.
Draskyklės – puikus žaislas ne tik kačiukui, bet ir suagusiai katei, kadangi katės visą savo gyvenimą neatpras nuo įpročio visur laipioti, karstytis. Be to, draskyklė dažnai atstoja ir katinėlio būstą, kuriame jis miega.
Draskyklės dažniausiai būna kelių aukštų, o jos dalys padengtos švelnia medžiaga, kad kačiukui būtų malonu. Parduotuvėje dabar galima rasti pačių įvairiausių draskyklių – su namukais, hamakėliais, cilindrais landžiojimui ir net kelių metrų aukščio. Kokią draskyklę pasirinksite, priklauso tik nuo jūsų norų, investuojamų finansų ir vietos kambaryje, tačiau nereikia pamiršti, kad kartais kačiukas nori pažaisti ir su jumis.
Knyga „Kačių auginimas“
Geram sveikatingumui palaikyti katės turi būti tinkamai šeriamos ir prižiūrimos. Tam reikalingos atitinkamos žinios apie pašarų poreikius priklausomai nuo amžiaus bei fiziologinės būklės. Kačių sveikatos būklei, tonusui palaikyti, kaip ir kiekvienam gyvūnui, reikia subalansuoti mitybą, katės su racionu turi gauti pakankamą kiekį maisto medžiagų ir svarbu, kad maisto medžiagos būtų pateikiamos tam tikru santykiu. Jos turi gauti pakankamai maisto bei biologiškai aktyvių medžiagų – baltymų, angliavandenių, riebalų, vitaminų, mikro- ir makroelementų.
Rekomenduojama katėms šerti ne pavienius produktus, bet raciono pavidalo. Kačių sveikatingumui didelę reikšmę turi raciono sudėtis, maisto produktų teisingas parinkimas ir jų paruošimas sušėrimui. Tinkamo parinkimo ir teisingo maisto produktų santykio dėka racionas įgauna savo tikrąją kokybę. Atskirų produktų kiekis turi būti toks, kad nepakenktų kačių sveikatingumui ir kad nesumažėtų maisto medžiagų įsisavinimas. Racionai sudaromi iš įvairių produktų, pasižyminčių geresnėmis skoninėmis savybėmis, kuriuos katės labiau mėgsta. Tada suintensyvėja kačių virškinimo trakto veikla, geriau įsisavinamos maisto medžiagos.
Kačių šėrimui vartojami ne tik gyvulinės kilmės, bet ir augaliniai produktai. Sudarant subalansuotą racioną katėms, reikia žinoti maisto medžiagų poreikius, raciono struktūrą, produktų bei priedų maistinę ir energinę vertę, nes neteisingas šėrimas gali sukelti įvairius kačių virškinimo trakto susirgimus ir net gaišimą.
Specifiniai kačių šėrimo skirtumai, lyginant su šunimis, apibrėžiami elgsenos, anatominiais, fiziologiniais ir medžiagų apykaitos procesų savitumais. Katės pagal mitybos charakterį ir elgsenos charakteristikas išreiškia visu plėšrūnų požymius. Laukiniai šunų gentainiai savo grobį suėda visą, o kadangi pagrindiniu jų grobiu yra žolėdžiai gyvūnai, tai, suėsdami jų virškinimo traktą, gauna ir tam tikrą kiekį augalinės kilmės pašarų. Naminiai šunys kartais su malonumu suėda žolėdžių gyvūnų išmatas. Katės, kaip taisyklė, savo aukos vidaus organų neėda.
Faktą, kad katės laikomos griežtai mėsėdžiais gyvūnais, patvirtina jų anatominės savybės: dantys, žandikauliai, snukis ir kojos. Katės turi mažiau mažų ir didelių krūminių dantų, lyginant su šunimis, jų iltys daugiau pritaikytos plėšyti maistą. Katės akys idealiai pritaikytos medžioklei, labai jautrios įvairiems judesiams. Katės ant snukio turi specialius plaukus (ūsus), kurie padeda medžiojant naktį ir apsaugo akis. Katės pėdos turi įsitraukiančius nagus, kurie pritaikyti medžioklei.
Subalansuotas katės racionas
Kaip parinkti reikiamą ėdalą
Svarbiausia sąlyga – katės racionas turi būti įvairus. Todėl nepatartina nustatyti valgiaraščio arba raciono vienai savaitei arba mėnesiui. Kaip pastebėta, katė gali ėsti labai įvairų ir skirtingą maistą, todėl svarbu jį kaitalioti. Tarp produktų arba ruošinių, tinkamų duoti katei, išsirinkite šiuos: sausą ėdalą, konservus; veršieną, avieną arba kiaulieną; vištieną ir triušieną; kiaušinius; sūrį; žuvį; daržoves.
Knyga „Kačių auginimas“
Javier Villahizan „Kaip suprasti, auklėti ir prižiūrėti katę“
Rekomenduojama katėms šerti ne pavienius produktus, bet raciono pavidalo. Kačių sveikatingumui didelę reikšmę turi raciono sudėtis, maisto produktų teisingas parinkimas ir jų paruošimas sušėrimui. Tinkamo parinkimo ir teisingo maisto produktų santykio dėka racionas įgauna savo tikrąją kokybę. Atskirų produktų kiekis turi būti toks, kad nepakenktų kačių sveikatingumui ir kad nesumažėtų maisto medžiagų įsisavinimas. Racionai sudaromi iš įvairių produktų, pasižyminčių geresnėmis skoninėmis savybėmis, kuriuos katės labiau mėgsta. Tada suintensyvėja kačių virškinimo trakto veikla, geriau įsisavinamos maisto medžiagos.
Kačių šėrimui vartojami ne tik gyvulinės kilmės, bet ir augaliniai produktai. Sudarant subalansuotą racioną katėms, reikia žinoti maisto medžiagų poreikius, raciono struktūrą, produktų bei priedų maistinę ir energinę vertę, nes neteisingas šėrimas gali sukelti įvairius kačių virškinimo trakto susirgimus ir net gaišimą.
Specifiniai kačių šėrimo skirtumai, lyginant su šunimis, apibrėžiami elgsenos, anatominiais, fiziologiniais ir medžiagų apykaitos procesų savitumais. Katės pagal mitybos charakterį ir elgsenos charakteristikas išreiškia visu plėšrūnų požymius. Laukiniai šunų gentainiai savo grobį suėda visą, o kadangi pagrindiniu jų grobiu yra žolėdžiai gyvūnai, tai, suėsdami jų virškinimo traktą, gauna ir tam tikrą kiekį augalinės kilmės pašarų. Naminiai šunys kartais su malonumu suėda žolėdžių gyvūnų išmatas. Katės, kaip taisyklė, savo aukos vidaus organų neėda.
Faktą, kad katės laikomos griežtai mėsėdžiais gyvūnais, patvirtina jų anatominės savybės: dantys, žandikauliai, snukis ir kojos. Katės turi mažiau mažų ir didelių krūminių dantų, lyginant su šunimis, jų iltys daugiau pritaikytos plėšyti maistą. Katės akys idealiai pritaikytos medžioklei, labai jautrios įvairiems judesiams. Katės ant snukio turi specialius plaukus (ūsus), kurie padeda medžiojant naktį ir apsaugo akis. Katės pėdos turi įsitraukiančius nagus, kurie pritaikyti medžioklei.
Subalansuotas katės racionas
- Proteinai. Jų yra mėsoje, žuvyje, kiaušiniuose ir sūryje, kuriuos sudarančios amino rūgštys – būtini elementai gyvūno augimui ir kūno audinių atstatymui. Proteinai katei – energijos ir kalorijų šaltinis. Katinio gyvūno išgyvenimui proteinai turi sudaryti 10% dienos davinio, o suaugusi katė jų turi gauti ne mažiau nei 6%. Tačiau jei gyvūnas labai aktyvus ir išnaudoja daugiau kalorijų, jam reikalingų proteinų procentas dar didesnis – 25% ar 30%.
- Riebalai. Riebalai – pagrindinis kalorijų šaltinis, jie turi sudaryti nuo 15% iki 40% raciono. Riebalų privalumas tas, kad jie neapkrauna inkstų irimo produktais, todėl patartina katei sulig amžiumi didinti riebalų dozę. Riebalai neturi būti pasenę nei apkartę, nes jei katė būdama alkana jų suėstų, gali susirgti.
- Angliavandeniai. Kitas kalorijų šaltinis – angliavandeniai, kurių esama tokiame maiste kaip duona ar bulvės. Nors tai sudėtinė dalis, pritaikyta ne specialiai katėms, vis dėlto jų racione gali būti iki 50%. Šios rūšies maistas taip pat yra neblogas šaltinis ląstelienos, būtinos palaikyti gerą katės žarnyno veiklą ir puikią jo būklę.
- Mineralai. Katei kaip ir žmogui augimui ir geros kūno sandaros bei gyvybinių funkcijų būklės palaikymui reikia mineralų. Jei katės mityba subalansuota ir įvairi, joje nestinga vitaminų.
- Vitaminai. Jei katės ėdalas įvairus ir subalansuotas, paėdusi ji trumpam įsitaiso saulės atokaitoje. Tokiame ėdale esančių vitaminų katei visiškai pakanka. Katei papildomai nereikia vitaminų B12, C ir K, nes jos organizmas pats pasigamina. Vitaminus C ir K sintetina organizmas, o B12 jai nereikia.
Kaip parinkti reikiamą ėdalą
Svarbiausia sąlyga – katės racionas turi būti įvairus. Todėl nepatartina nustatyti valgiaraščio arba raciono vienai savaitei arba mėnesiui. Kaip pastebėta, katė gali ėsti labai įvairų ir skirtingą maistą, todėl svarbu jį kaitalioti. Tarp produktų arba ruošinių, tinkamų duoti katei, išsirinkite šiuos: sausą ėdalą, konservus; veršieną, avieną arba kiaulieną; vištieną ir triušieną; kiaušinius; sūrį; žuvį; daržoves.
Knyga „Kačių auginimas“
Javier Villahizan „Kaip suprasti, auklėti ir prižiūrėti katę“
Katės tualetas
Kačių pratinimas prie švaros nereikalauja daug laiko ir jėgų, kadangi mūsų numylėtiniai nepakenčia nešvaros greta savęs (be abejo, pasitaiko ir išimčių). Nuo pat atvedimo katė-motina rūpinasi savo vaikų švara. Be to, katės kailiuką valosi ir prausiasi dažniau nei katinai.
Mažiems kačiukams valymo ir išlaižymo metu stimuliuojamas šlapimo ir išmatų išsiskyrimas. Kai tik katė išlaižo savo kačiuką, jis pirmą kartą išskiria šlapimą ir išmatas. Šias išskyras motina nulaižo ir tai tęsiasi tol, kol kačiukai pradedami maitinti papildomai kietu maistu. Šiuo metu palankiausias laikas pradėti kačiuką mokyti švaros, kitaip laikui bėgant jis pradės teršti visur aplinkui.
Mokymas nebus labai sunkus, kadangi dauguma prakutusių kačiukų pagal motinos pavyzdį greitai išmoks naudotis jiems siūlomais tualetais. Pasitaiko tiek jaunų, tiek suaugusių kačių, kurias pakanka tik įpratinti prie švaros. Tačiau pasitaiko ir tokių, kurios kai kuriais atvejais ir naudojasi kačių tualetu, tačiau pirmenybę teikia kuriam nors kambario kampui, kadangi tualeto išvaizda neatitinka jų reikalavimų.
Tualeto dėžutė turi būti iš plastiko, kad ją būtų lengva valyti ir dezinfekuoti. Dezinfekuojantį purškiklį galima įsigyti bet kurioje specializuotoje parduotuvėje. Mažiems kačiukams rekomenduojamas tualeto aukštis – ne daugiau kaip 10 cm. Didesniems būtina naudoti aukštesnę dėžutę, kad nebyrėtų kraikas, kai katė juo užkasinės ekskrementus (jei tualetas ne uždaras). Be to, dėžutė turi būti tokių išmatavimų, kad katei būtų patogu joje atlikinėti savo reikalus. Dėžutės dugnas turi būti padengtas 4-8 cm storio sluoksniu, kad katė galėtų juo užkasti fekalijas.
Katės tualetą būtina reguliariai valyti, kad katė galėtų nuolat juo naudotis, o ne bėgioti „į kampą“, kai, jos manymu, dėžute naudotis daugiau nebeįmanoma. Jeigu kraiką keisite tik retkarčiais ir taip pat retai plausite tualetą, tai nejučia atpratinsite katę nuo švaros laikymosi. Jei yra galimybė, įrenkite katės tualetą lauke. Jei jis tinkamai įrengtas, katė juo naudosis ne tik vasarą, bet ir žiemą. Jei katė negali savarankiškai išeiti į lauką, ją galima išvesti su pavadėliu.
Pratindami kačiuką prie tualeto, pirmiausia atkreipkite dėmesį į kačiuko elgesį: kai tik pamatysite, kad kačiukas pritūpia su išskėstomis kojomis, iškart įdėkite jį į tualeto dėžutę. Tačiau tai šeimininkų reikalauja nuolatinio dėmesio. Dažnai prieš atlikdamas savo reikalus kačiukas gailiai kniauka, kažko ieško, gremžia letenomis. Ne vėliau kaip kačiukui pritūpus su išskėstomis kojomis, šiek tiek atlošta galva ir pakelta uodega, jį reikia greitai perkelti į tualeto dėžutę. Pasibaigus procesui, reikėtų kačiuką pagirti ir paglostyti. Skanėstų siūlyti šiuo atveju nereikėtų.
Katę, kuri nesugeba greitai suvokti, kaip elgtis tokiais atvejais, reikėtų stebėti ypatingai atidžiai. Pastebėjus pačius pirmuosius simptomus, ją reikia iš karto dėti į dėžutę. Šiuo atveju galėtų padėti tualete šiek tiek paliktų anksčiau išskirtų fekalijų. Išskyrų kvapas katei reikš: „Tu turi lengvintis čia!“ Kates, kurios lėčiau mokosi, reikia intensyviai girti ir glostyti. Jokiu būdu negalima katės barti ar mušti. Barti galima tik ramiu tonu ir tinkamu momentu.
Knyga „Kačių auginimas“
Mažiems kačiukams valymo ir išlaižymo metu stimuliuojamas šlapimo ir išmatų išsiskyrimas. Kai tik katė išlaižo savo kačiuką, jis pirmą kartą išskiria šlapimą ir išmatas. Šias išskyras motina nulaižo ir tai tęsiasi tol, kol kačiukai pradedami maitinti papildomai kietu maistu. Šiuo metu palankiausias laikas pradėti kačiuką mokyti švaros, kitaip laikui bėgant jis pradės teršti visur aplinkui.
Mokymas nebus labai sunkus, kadangi dauguma prakutusių kačiukų pagal motinos pavyzdį greitai išmoks naudotis jiems siūlomais tualetais. Pasitaiko tiek jaunų, tiek suaugusių kačių, kurias pakanka tik įpratinti prie švaros. Tačiau pasitaiko ir tokių, kurios kai kuriais atvejais ir naudojasi kačių tualetu, tačiau pirmenybę teikia kuriam nors kambario kampui, kadangi tualeto išvaizda neatitinka jų reikalavimų.
Tualeto dėžutė turi būti iš plastiko, kad ją būtų lengva valyti ir dezinfekuoti. Dezinfekuojantį purškiklį galima įsigyti bet kurioje specializuotoje parduotuvėje. Mažiems kačiukams rekomenduojamas tualeto aukštis – ne daugiau kaip 10 cm. Didesniems būtina naudoti aukštesnę dėžutę, kad nebyrėtų kraikas, kai katė juo užkasinės ekskrementus (jei tualetas ne uždaras). Be to, dėžutė turi būti tokių išmatavimų, kad katei būtų patogu joje atlikinėti savo reikalus. Dėžutės dugnas turi būti padengtas 4-8 cm storio sluoksniu, kad katė galėtų juo užkasti fekalijas.
Katės tualetą būtina reguliariai valyti, kad katė galėtų nuolat juo naudotis, o ne bėgioti „į kampą“, kai, jos manymu, dėžute naudotis daugiau nebeįmanoma. Jeigu kraiką keisite tik retkarčiais ir taip pat retai plausite tualetą, tai nejučia atpratinsite katę nuo švaros laikymosi. Jei yra galimybė, įrenkite katės tualetą lauke. Jei jis tinkamai įrengtas, katė juo naudosis ne tik vasarą, bet ir žiemą. Jei katė negali savarankiškai išeiti į lauką, ją galima išvesti su pavadėliu.
Pratindami kačiuką prie tualeto, pirmiausia atkreipkite dėmesį į kačiuko elgesį: kai tik pamatysite, kad kačiukas pritūpia su išskėstomis kojomis, iškart įdėkite jį į tualeto dėžutę. Tačiau tai šeimininkų reikalauja nuolatinio dėmesio. Dažnai prieš atlikdamas savo reikalus kačiukas gailiai kniauka, kažko ieško, gremžia letenomis. Ne vėliau kaip kačiukui pritūpus su išskėstomis kojomis, šiek tiek atlošta galva ir pakelta uodega, jį reikia greitai perkelti į tualeto dėžutę. Pasibaigus procesui, reikėtų kačiuką pagirti ir paglostyti. Skanėstų siūlyti šiuo atveju nereikėtų.
Katę, kuri nesugeba greitai suvokti, kaip elgtis tokiais atvejais, reikėtų stebėti ypatingai atidžiai. Pastebėjus pačius pirmuosius simptomus, ją reikia iš karto dėti į dėžutę. Šiuo atveju galėtų padėti tualete šiek tiek paliktų anksčiau išskirtų fekalijų. Išskyrų kvapas katei reikš: „Tu turi lengvintis čia!“ Kates, kurios lėčiau mokosi, reikia intensyviai girti ir glostyti. Jokiu būdu negalima katės barti ar mušti. Barti galima tik ramiu tonu ir tinkamu momentu.
Knyga „Kačių auginimas“
Katės dresavimas
- Kas svarbu dresuojant katę:
- Šeimoje apsvarstyti, kas katei galima, o kas ne;
- Dažniau kreiptis į katę švelniu balsu;
- Nekeršyti už blogą elgesį, nes katė negalės teisingai interpretuoti jūsų veiksmų ir nepasitikės savo elgesiu;
- Ryžtingai laikytis priimto sprendimo, kas leidžiama katei, o kas draudžiama, netgi jeigu jums tai sunkiai seksis;
- Netgi barant katę leisti jai suprasti, jog nepaisant nieko, jūs vis tiek ją mylite;
- Šeimoje laikytis vieningos katės auklėjimo strategijos.
Knyga „Kačių auginimas“
Pavedžioti... katę
Katėms pasivaikščiojimai su pavadėliu nėra būtini, tačiau tokia veikla - puikus būdas leisti augintinei mėgautis lauku užtikrinant jos saugumą. Reguliarios išvykos laukan gali sumažinti nutukimą ir su nuoboduliu susijusias elgesio problemas, kurios atsiranda kai kurioms bute gyvenančioms katėms. Mokymas vaikščioti su pavadėliu taip pat praverčia keliaujant pas veterinarus ir kitose kelionėse.
Daugumą kačių galima išmokinti vaikščioti su pavadėliu. Kačiukai šią naują patirtį priima lengviau, tačiau turint kantrybės to išmoksta ir vyresnės katės. Svarbu viską daryti mažais žingsneliais ir apdovanoti kiekvieną pažangą.
Pradėkite patalpose, kuriose katė gerai jaučiasi. Įsigykite katėms tinkančias petnešas. Pavadėlis turi būti tvirtinamas nugaroje, ne ties kaklu. Niekad pasivaikščiojimams nesirinkite antkaklio. Jis gali sužaloti katės trachėją ar gerklas. Petnešos plačiau paskirsto krūvį - pečiams, krūtinei ir pilvui, tad mažesnė susižalojimo tikimybė.
Palikite pavadėlį su petnešomis šalia katės ėdimo ar miego vietos keletai dienų. Taip augintinė jo pasirodymą susies su maloniu jausmu. Be to, leiskite katei petnešas apuostyti laikydami jas rankose. Katei susidomėjus duokite skanėstų. Tada duodami skanukų uždėkite petnešas ant augintinės kaklo ir, jai ėdant, jas vėl nuimkite.
Jei katė nemėgsta būti laikoma ir varžoma, teks ją prie to pratinti. Duodami mėgstamą skanėstą ir girdami kelias sekundes ją švelniai, bet tvirtai palaikykite. Kartokite šį pratimą keletą dienų, ir kiekvieną kartą skanėstą duokite vis vėliau. Taip pat lieskite augintinės kojas ir pėdas, už tai duodami skanėstų.
Pagaliau galite uždėti petnešas, vėl už tai skatinkite ją skanumynais. Pirmus kartus katė su petnešomis tegul pabūna trumpai, nesekite jų. Po kelių dienų jau galite užsegti, tik dar netvirtinkite pavadėlio. Būtinai sureguliuokit jo dydį – tarp katės ir kūno turi tilpti du pirštai. Su petnešomis katė turėtų pavaikščioti porą minučių, ir nuimkite jas vos tik matote, kad augintinės susidomėjimas skanėstais mažėja. Kartokite tai keletą dienų. Jei katė lieka rami, palaipsniui ilginkit buvimo su petnešomis laiką. Jei katė atrodo nepatenkinta, petnešas nuimkite, vėliau pabandykite su kokiu nors įspūdingesniu skanėstu, o petnešas pasistenkite nusegti anksčiau negu augintinė pradės jaustis blogai.
Pagaliau atėjo laikas pavadėliui. Keletą dienų tegul katė periodiškai vaikšto patalpoje su keliais daiktais, už kurių žeme laisvai besivelkantis pavadys gali kliūti (bet ne rimčiau užkibti – katės nereikia gąsdinti). Kai augintinė atrodo atsipalaidavusi, švelniai laikydami (ir netempdami) pavadį pavaikščiokite su ja po namus. Tegul katė eina kur nori, tuo metu ją girkite, duokite skanėstų. Po kelių dienų mokymus galima perkelti laukan.
Iki išeisite laukan, galite išmokinti katę judėti pargeidaujama kryptimi. Tam geriausia naudoti skanėstus. Skatindami Jus sekti, kalbinkite ją švelniu, meiliu balsu. Duokite skanėstą ir, kol katytė jį ėda, eikit tolyn su pavadėliu rankoje. Kai katė patraukia paskui jus, duokit kitą skanėstą. Jei katė bando judėti kita kryptimi, švelniai, netrūkčiodami tempkite pavadį ir kantriai laukite. Katei žengus porą žingsnių link Jūsų, pavadį atpalaiduokite, ją paskatinkite.
Neverskite katės eiti į lauką. Jeigu ji nenori sekti paskui Jus, neverskite jos to daryti. Kai katė galų gale apsisprendžia lįsti laukan, paskatinkite ją. Kelionė tegul būna trumpa – apie 5 minutes. Vėliau išėjimai ilgės.
Niekada lauke nebuvusios katės pirmų „ekskursijų“ metu būna gan nervingos ir jautrios. Dėl to pirmieji pasivaikščiojimai tegul vyksta ramiose vietose, kur tiesiog galite ramiai pasėdėti kartu su kate. Kaip ir patalpoje, sekiokit jai iš paskos, kai ji ką nors tyrinėja.
Kai katė pripras prie pasivaikščiojimų, greičiausiai juos labai pamėgs. Dėl to siekiant išvengti nuolatinio zyzimo prašantis laukan, geriau nustatyti reguliarų pasivaikščiojimų tvarkaraštį. Be to, petnešas katei dėkite toliau nuo durų – kad ši nesugalvotų pasprukti. Niekada petnešų nedėkit, jei katė miaukia ar draskosi - ignoruokit ją, kol nurims.
Jokiu būdu negalima katės palikti pririštos lauke – net trumpam. Ji gali apsivynioti pavadžiu ir susižaloti, arba ją gali užpulti koks nors gyvūnas.
Niekad nenaudokit pakinktų katę veždami automobiliu – avarijos metu augintinės jie neapsaugos.
Ėjimui laukan rinkitės sausą dieną. Jei neseniai lijo, daugelis katei pažįstamų kvapų bus nuplauti ir ji susidurs su tam tikromis problemomis ieškodama mėgstamų vietelių.
Nepamirškit, kad katės norai gali skirtis nuo Jūsų. Vienos mėgsta žaisti ir vaikytis drugelius, kitos ištisą dieną tiesiog ramiai kaitinasi saulutėje.
Klinika ir veterinarijos vaistinė Vetvila
www.vetvila.lt
Daugumą kačių galima išmokinti vaikščioti su pavadėliu. Kačiukai šią naują patirtį priima lengviau, tačiau turint kantrybės to išmoksta ir vyresnės katės. Svarbu viską daryti mažais žingsneliais ir apdovanoti kiekvieną pažangą.
Pradėkite patalpose, kuriose katė gerai jaučiasi. Įsigykite katėms tinkančias petnešas. Pavadėlis turi būti tvirtinamas nugaroje, ne ties kaklu. Niekad pasivaikščiojimams nesirinkite antkaklio. Jis gali sužaloti katės trachėją ar gerklas. Petnešos plačiau paskirsto krūvį - pečiams, krūtinei ir pilvui, tad mažesnė susižalojimo tikimybė.
Palikite pavadėlį su petnešomis šalia katės ėdimo ar miego vietos keletai dienų. Taip augintinė jo pasirodymą susies su maloniu jausmu. Be to, leiskite katei petnešas apuostyti laikydami jas rankose. Katei susidomėjus duokite skanėstų. Tada duodami skanukų uždėkite petnešas ant augintinės kaklo ir, jai ėdant, jas vėl nuimkite.
Jei katė nemėgsta būti laikoma ir varžoma, teks ją prie to pratinti. Duodami mėgstamą skanėstą ir girdami kelias sekundes ją švelniai, bet tvirtai palaikykite. Kartokite šį pratimą keletą dienų, ir kiekvieną kartą skanėstą duokite vis vėliau. Taip pat lieskite augintinės kojas ir pėdas, už tai duodami skanėstų.
Pagaliau galite uždėti petnešas, vėl už tai skatinkite ją skanumynais. Pirmus kartus katė su petnešomis tegul pabūna trumpai, nesekite jų. Po kelių dienų jau galite užsegti, tik dar netvirtinkite pavadėlio. Būtinai sureguliuokit jo dydį – tarp katės ir kūno turi tilpti du pirštai. Su petnešomis katė turėtų pavaikščioti porą minučių, ir nuimkite jas vos tik matote, kad augintinės susidomėjimas skanėstais mažėja. Kartokite tai keletą dienų. Jei katė lieka rami, palaipsniui ilginkit buvimo su petnešomis laiką. Jei katė atrodo nepatenkinta, petnešas nuimkite, vėliau pabandykite su kokiu nors įspūdingesniu skanėstu, o petnešas pasistenkite nusegti anksčiau negu augintinė pradės jaustis blogai.
Pagaliau atėjo laikas pavadėliui. Keletą dienų tegul katė periodiškai vaikšto patalpoje su keliais daiktais, už kurių žeme laisvai besivelkantis pavadys gali kliūti (bet ne rimčiau užkibti – katės nereikia gąsdinti). Kai augintinė atrodo atsipalaidavusi, švelniai laikydami (ir netempdami) pavadį pavaikščiokite su ja po namus. Tegul katė eina kur nori, tuo metu ją girkite, duokite skanėstų. Po kelių dienų mokymus galima perkelti laukan.
Iki išeisite laukan, galite išmokinti katę judėti pargeidaujama kryptimi. Tam geriausia naudoti skanėstus. Skatindami Jus sekti, kalbinkite ją švelniu, meiliu balsu. Duokite skanėstą ir, kol katytė jį ėda, eikit tolyn su pavadėliu rankoje. Kai katė patraukia paskui jus, duokit kitą skanėstą. Jei katė bando judėti kita kryptimi, švelniai, netrūkčiodami tempkite pavadį ir kantriai laukite. Katei žengus porą žingsnių link Jūsų, pavadį atpalaiduokite, ją paskatinkite.
Neverskite katės eiti į lauką. Jeigu ji nenori sekti paskui Jus, neverskite jos to daryti. Kai katė galų gale apsisprendžia lįsti laukan, paskatinkite ją. Kelionė tegul būna trumpa – apie 5 minutes. Vėliau išėjimai ilgės.
Niekada lauke nebuvusios katės pirmų „ekskursijų“ metu būna gan nervingos ir jautrios. Dėl to pirmieji pasivaikščiojimai tegul vyksta ramiose vietose, kur tiesiog galite ramiai pasėdėti kartu su kate. Kaip ir patalpoje, sekiokit jai iš paskos, kai ji ką nors tyrinėja.
Kai katė pripras prie pasivaikščiojimų, greičiausiai juos labai pamėgs. Dėl to siekiant išvengti nuolatinio zyzimo prašantis laukan, geriau nustatyti reguliarų pasivaikščiojimų tvarkaraštį. Be to, petnešas katei dėkite toliau nuo durų – kad ši nesugalvotų pasprukti. Niekada petnešų nedėkit, jei katė miaukia ar draskosi - ignoruokit ją, kol nurims.
Jokiu būdu negalima katės palikti pririštos lauke – net trumpam. Ji gali apsivynioti pavadžiu ir susižaloti, arba ją gali užpulti koks nors gyvūnas.
Niekad nenaudokit pakinktų katę veždami automobiliu – avarijos metu augintinės jie neapsaugos.
Ėjimui laukan rinkitės sausą dieną. Jei neseniai lijo, daugelis katei pažįstamų kvapų bus nuplauti ir ji susidurs su tam tikromis problemomis ieškodama mėgstamų vietelių.
Nepamirškit, kad katės norai gali skirtis nuo Jūsų. Vienos mėgsta žaisti ir vaikytis drugelius, kitos ištisą dieną tiesiog ramiai kaitinasi saulutėje.
Klinika ir veterinarijos vaistinė Vetvila
www.vetvila.lt
Kačių kūno kalba
Kiekvienas katės šeimininkas žino, kokia išraiškinga gali būti katė. Dauguma jų turi platų garsų repertuarą, įskaitant kniaukimą bei murkimą. Realybėje katės bendrauja keliais skirtingais būdais, naudodamos ne tik garsus, bet ir įvairias pozas bei manieras. Katės kuno kalba, parodoma jos pozomis, yra žavingas veiksnys.
Apskritai, jūsų nuojauta padės jums suprasti jūsų katės jausmus ir poreikius. Vienas iš lengviausiai suprantamų ženklų yra patenkintos katės poza: katė būna visiškai atsipalaidavusi ir pusiau užmerkusi akis. Atsipalaidavusi katė išsitiesia, lėtai išleidžia ir įtraukia nagus. Tada jūs galite glostyti katę, ji apsivers ant nugaros padrąsindama jus tęsti. „Letenų minkymas“ yra kitas pasitenkinimo ženklas paprastai lydimas murkimo. „Letenų minkymas“ yra ankstyvos vaikystės prisiminimas, kai „minkymas“ pagreitindavo pieno bėgimą.
Katės galva ir uodegos galiukas yra svarbiausios kūno dalys perduodant įvairias „žinutes“. Katės ausys pasakys jums, ką ji galvoja. Katė pastato ausis, kai ji budri, medžioja ar kai klauso ją sudominusio triukšmo. Susinervinusi katė suglaudžia ausis. Taip pat ji elgiasi, kai yra labai išsigandusi ar supykusi. Šnypščianti ir purškianti katė su iššieptais dantimis gali būti gana stulbinantis vaizdas. Pašiauštas kailis padeda jai atrodyti didesnei ir grėsmingai prieš įsibrovėlį.
Akys parodo, kiek katė yra atsipalaidavusi. Jei katės akys yra pusiau užmerktos, tai gali reikšti, kad katė yra labai atsipalaidavusi. Tačiau, jei pusiau užmerktos akys yra suderintos su nuleista galva ir prigulusiu kūnu, tai gali reikšti, kad katė yra išsigandusi, o pusiau primerktos akys yra tam, kad jas apsaugotų. Bailios katės akys yra su išsiplėtusiais vyzdžiais.
Ūsai linkę išsitempti – tai parodo, kad katė yra smalsi. Susijaudinusios katės ūsai būna prigludę prie snukio.
Nepamirškite, kad katės liežuvis turi daug daugiau paskirčių nei žmogaus. Jis, naudojamas kartu su nosimi, suteikia katei daug informacijos apie ją supančią aplinką. Liežuvis taip pat plačiai naudojamas savęs ir kitų kačių laižymui.
Katės uodegos poza gali daug pasakyti apie katės nuotaiką. Greičiausiai, atbėgančios jus pasitikti katės uodega bus iškelta, kartais pats uodegos galiukas bus judinamas. Labai ramiai judinamas uodegos galiukas reiškia, kad katei malonu (taip elgiasi atsipalaidavusi katė) arba nuojautą (medžioklėje prieš šuolį). Atsargiai, jei šis judinimas pereina į stiprų trūkčiojimą – viskas, ką jūs darote, pradeda erzinti katę, o jeigu visa uodega „šokinėja“ iš vieno šono į kitą – atsitraukite! Paprastai šie ženklai yra matomi visi kartu. Patenkinta katė tįsos įtrauktais nagais, garsiai murks ir judins uodegos galiuką, „minkys letenėles“, rodydama visišką pasitenkinimą. Kitu atveju, kai katė yra labai išsigandusi, ji iššiepia dantis, priglaudžia ausis, purškia, šnypščia, pasišiaušia, plaka uodega ir išriečia nugarą, nepalikdama abejonių apie savo ketinimus.
Knyga „Kačių auginimas“
Apskritai, jūsų nuojauta padės jums suprasti jūsų katės jausmus ir poreikius. Vienas iš lengviausiai suprantamų ženklų yra patenkintos katės poza: katė būna visiškai atsipalaidavusi ir pusiau užmerkusi akis. Atsipalaidavusi katė išsitiesia, lėtai išleidžia ir įtraukia nagus. Tada jūs galite glostyti katę, ji apsivers ant nugaros padrąsindama jus tęsti. „Letenų minkymas“ yra kitas pasitenkinimo ženklas paprastai lydimas murkimo. „Letenų minkymas“ yra ankstyvos vaikystės prisiminimas, kai „minkymas“ pagreitindavo pieno bėgimą.
Katės galva ir uodegos galiukas yra svarbiausios kūno dalys perduodant įvairias „žinutes“. Katės ausys pasakys jums, ką ji galvoja. Katė pastato ausis, kai ji budri, medžioja ar kai klauso ją sudominusio triukšmo. Susinervinusi katė suglaudžia ausis. Taip pat ji elgiasi, kai yra labai išsigandusi ar supykusi. Šnypščianti ir purškianti katė su iššieptais dantimis gali būti gana stulbinantis vaizdas. Pašiauštas kailis padeda jai atrodyti didesnei ir grėsmingai prieš įsibrovėlį.
Akys parodo, kiek katė yra atsipalaidavusi. Jei katės akys yra pusiau užmerktos, tai gali reikšti, kad katė yra labai atsipalaidavusi. Tačiau, jei pusiau užmerktos akys yra suderintos su nuleista galva ir prigulusiu kūnu, tai gali reikšti, kad katė yra išsigandusi, o pusiau primerktos akys yra tam, kad jas apsaugotų. Bailios katės akys yra su išsiplėtusiais vyzdžiais.
Ūsai linkę išsitempti – tai parodo, kad katė yra smalsi. Susijaudinusios katės ūsai būna prigludę prie snukio.
Nepamirškite, kad katės liežuvis turi daug daugiau paskirčių nei žmogaus. Jis, naudojamas kartu su nosimi, suteikia katei daug informacijos apie ją supančią aplinką. Liežuvis taip pat plačiai naudojamas savęs ir kitų kačių laižymui.
Katės uodegos poza gali daug pasakyti apie katės nuotaiką. Greičiausiai, atbėgančios jus pasitikti katės uodega bus iškelta, kartais pats uodegos galiukas bus judinamas. Labai ramiai judinamas uodegos galiukas reiškia, kad katei malonu (taip elgiasi atsipalaidavusi katė) arba nuojautą (medžioklėje prieš šuolį). Atsargiai, jei šis judinimas pereina į stiprų trūkčiojimą – viskas, ką jūs darote, pradeda erzinti katę, o jeigu visa uodega „šokinėja“ iš vieno šono į kitą – atsitraukite! Paprastai šie ženklai yra matomi visi kartu. Patenkinta katė tįsos įtrauktais nagais, garsiai murks ir judins uodegos galiuką, „minkys letenėles“, rodydama visišką pasitenkinimą. Kitu atveju, kai katė yra labai išsigandusi, ji iššiepia dantis, priglaudžia ausis, purškia, šnypščia, pasišiaušia, plaka uodega ir išriečia nugarą, nepalikdama abejonių apie savo ketinimus.
Knyga „Kačių auginimas“
Kaip atskirti sveiką katę nuo sergančios?
Tam, kad galėtumėte suprasti, ar sveika jūsų katė, ar ne, pirmiausia turite žinoti, kaip atrodo ir elgiasi sveikas jūsų augintinis. Sveika katė būna judri, linksma, gyvai reaguoja pašaukta šeimininko. Sveikos katės kailiukas – švarus, žvilgantis; akys – švarios, gyvos; nosis truputį drėgna ir šalta. Jei katė yra nuvargusi ar miega, nosies veidrodėlis gali būti šiltas. Katė gerai ėda, normaliai tuštinasi ir šlapinasi.
Išvardinsime pagrindinius katės sveikumo fiziologinius rodiklius, kuriuos privalu žinoti kiekvienam katės augintojui.
Normali suaugusios katės temperatūra – 38-39,5 laipsniai. Mažų kačiukų normali temperatūra šiek tiek aukštesnė.
Šeimininkas turėtų žinoti savo katės normalią temperatūrą. Todėl ją reikia matuoti 8-10 dienų laikotarpiu tuo pačiu paros metu, fizinės ir psichologinės rimties būsenoje. Geriausia pradėti matuoti dar mažam kačiukui, kad šis priprastų prie šios nemalonios procedūros. Matuojant temperatūrą, termometrą reikia patepti vazelinu ir lengvu judesiu įkišti į analinę angą. Vežamo į veterinarijos ligoninę, laukiančio gydytojo ar kitaip trikdomo gyvūno temperatūra gali pakilti. Todėl prieš nešant katę iš namų, geriau būtų patiems pamatuoti jos temperatūrą.
Pulso dažnis, kaip ir kūno temperatūra, priklauso nuo fizinio bei psichinio aktyvumo. Suaugusios katės pulso dažnis – 100-120 tvinksių per minutę. Pulsas sutampa su širdies plakimu, todėl jį galima patikrinti spaudžiant arteriją vidinėje šlaunies dalyje. Širdies dūžius pajuntame apjuosę delnais katės krūtinę ties priekinėmis kojomis.
Suaugusios katės kvėpavimo dažnis siekia 20-30, o jaunų kačiukų – iki 40 judesių per minutę.
Karštyje, pakilus kūno temperatūrai ar smarkiai sudirgus katė ima kvėpuoti atvira burna. Taip ji reguliuoja šilumos apykaitą, nes negausios prakaito liaukos kaip reikiant neatlieka kūno šilumos reguliavimo funkcijų.
Serganti katė stengiasi pasislėpti į tamsų kampą, daugiausia laiko ji praleidžia gulėdama, šaukiama nereaguoja ar reaguoja nenoriai, kartais ji gali tapti agresyvi. Katė blogai ėda ar visai neėda, ji gali viduriuoti (arba viduriai užkietėja), gali vemti. Gali pakisti šlapimo spalva ar kiekis. Kailiukas nušiūra, susivelia, gali slinkti plaukai. Iš akių ir nosies gali tekėti išskyros.
Jei katė susirgs, visi šie požymiai iš karto nepasireikš, todėl jei pastebite bent vieną iš šių požymių, pasikonsultuokite su veterinarijos gydytoju.
Tam, kad katė būtų sveika, būtina profilaktiškai vieną kartą per metus ją paskiepyti kompleksine vakcina nuo visų dažniausiai paistaikančių infekcinių ligų. 10 dienų prieš vakciną būtina sušerti vaistų nuo kirmėlių.
Knyga „Kačių auginimas“
Išvardinsime pagrindinius katės sveikumo fiziologinius rodiklius, kuriuos privalu žinoti kiekvienam katės augintojui.
Normali suaugusios katės temperatūra – 38-39,5 laipsniai. Mažų kačiukų normali temperatūra šiek tiek aukštesnė.
Šeimininkas turėtų žinoti savo katės normalią temperatūrą. Todėl ją reikia matuoti 8-10 dienų laikotarpiu tuo pačiu paros metu, fizinės ir psichologinės rimties būsenoje. Geriausia pradėti matuoti dar mažam kačiukui, kad šis priprastų prie šios nemalonios procedūros. Matuojant temperatūrą, termometrą reikia patepti vazelinu ir lengvu judesiu įkišti į analinę angą. Vežamo į veterinarijos ligoninę, laukiančio gydytojo ar kitaip trikdomo gyvūno temperatūra gali pakilti. Todėl prieš nešant katę iš namų, geriau būtų patiems pamatuoti jos temperatūrą.
Pulso dažnis, kaip ir kūno temperatūra, priklauso nuo fizinio bei psichinio aktyvumo. Suaugusios katės pulso dažnis – 100-120 tvinksių per minutę. Pulsas sutampa su širdies plakimu, todėl jį galima patikrinti spaudžiant arteriją vidinėje šlaunies dalyje. Širdies dūžius pajuntame apjuosę delnais katės krūtinę ties priekinėmis kojomis.
Suaugusios katės kvėpavimo dažnis siekia 20-30, o jaunų kačiukų – iki 40 judesių per minutę.
Karštyje, pakilus kūno temperatūrai ar smarkiai sudirgus katė ima kvėpuoti atvira burna. Taip ji reguliuoja šilumos apykaitą, nes negausios prakaito liaukos kaip reikiant neatlieka kūno šilumos reguliavimo funkcijų.
Serganti katė stengiasi pasislėpti į tamsų kampą, daugiausia laiko ji praleidžia gulėdama, šaukiama nereaguoja ar reaguoja nenoriai, kartais ji gali tapti agresyvi. Katė blogai ėda ar visai neėda, ji gali viduriuoti (arba viduriai užkietėja), gali vemti. Gali pakisti šlapimo spalva ar kiekis. Kailiukas nušiūra, susivelia, gali slinkti plaukai. Iš akių ir nosies gali tekėti išskyros.
Jei katė susirgs, visi šie požymiai iš karto nepasireikš, todėl jei pastebite bent vieną iš šių požymių, pasikonsultuokite su veterinarijos gydytoju.
Tam, kad katė būtų sveika, būtina profilaktiškai vieną kartą per metus ją paskiepyti kompleksine vakcina nuo visų dažniausiai paistaikančių infekcinių ligų. 10 dienų prieš vakciną būtina sušerti vaistų nuo kirmėlių.
Knyga „Kačių auginimas“
Kačių skiepijimas
Katė – tai gyva būtybė. Ji, kaip ir žmogus, gali susirgti sloga, plaučių uždegimu, gastritu, nutukimu ir kitomis „žmogiškomis“ ligomis. Be to, ji neapdrausta ir nuo specifinių katėms ligų, kurių pačios pavojingiausios – infekcinės, sukeliamos bakterijų ir virusų.
Infekcinės ligos plinta oru, perduodamos kontakto būdu, su išskyromis, kergimo metu, taip pat ligų sukėlėjus galima pernešti su drabužiais, batais ar įvairiais apyvokos daiktais: indais, paklotais, vandeniu ar maistu. Sveikas kates nuo ligų galima apsaugoti sudarant dirbtinį imunitetą – organizmą specialiai užkrečiant nusilpnintu ligos sukėlėju. Ligos sukėlėjų preparatai ir yra vadinami vakcinomis. Vakcinos būna monovalentinės (nuo vienos ligos) ir polivalentinės (nuo kelių ligų).
Kažkodėl katės vakcinuojamos daug rečiau nei šunys. Nemažai kačių šeimininkų netgi nežino, kad kates irgi galima vakcinuoti, o tie, kurie žino, nemato reikalo to daryti. Kasmet savo augintines tikrai vakcinuoja tik veislinių ir lankančių parodas kačių šeimininkai, nes to reikalauja parodų rengėjai. Juk veislinis katinas, prieš susitikdamas su „nuotaka“, būtinai pirmiausiai turi „žvilgtelėti“ į jos veterinarinį skiepų pažymėjimą ir, savo ruožtu, „save gerbianti“ katė, norėdama išvengti nemalonumų, taip pat neturėtų rinktis neskiepyto „jaunikio“. Neskiepytos katės užsikrėtę serga sunkiai ir liga dažnai gali baigtis liūdnai. Persirgę gyvūnai dar ilgai lieka virusų nešiotojais ir gali užkrėsti savo gentainius.
Tačiau ar galima elgtis kitaip, jei katė nedalyvauja „plačioje visuomeninėje“ veikloje: tupi namie, nesilanko parodose, nebendrauja su priešingos lyties atstovais? Taip, laikantis kai kurių kačių laikymo zoohigienos taisyklių, galima dalinai apsaugoti katę nuo užsikrėtimo. Tačiau patikimiausia apsauga – vakcinacija. Kačių šeimininkai skundžiasi, kad vakcinacija yra be galo brangi ir nori sutaupyti pinigų. Ar tai įmanoma? Galbūt. Tik reikia prisiminti, kad vakcinacijos kainos svyruoja nuo 12 iki 20 eurų (akcijų metu kaina būna dar mažesnė), o susirgusios katės gydymas kainuos tikrai gerokai daugiau.
Vakcinas galima skirstyti į dvi grupes: pagrindines, kurios būtinos visoms be išimties katėms, ir papildomas vakcinas, kurios rekomenduotinos tik kai kuriais atvejais. Dauguma veterinarų žino apie tokį skirstymą ir kaip turi būti nusprendžiama, kokius skiepus rinktis, tačiau ir patys kačių augintojai turi šviestis ir žinoti, ką jų gyvūnams galima įsigyti rinkoje, kokia yra nauda bei rizika vakcinuojant jų numylėtines. Taigi, kokių ligų vakcinos yra Lietuvoje ir kokioms katėms jas reikėtų naudoti?
Pasiutligė
Vakcinacija nuo pasiutligės yra privaloma pagal teisės aktų reikalavimus. Pasiutligės virusą platina sergantys gyvūnai, užkratą perduoda su seilėmis, kuomet įkanda sveikam gyvūnui ar žmogui. Graužikai ja serga retai, tačiau pasitaiko pasiutusių šikšnosparnių. Katės yra santykinai atsparios pasiutligės virusui, tačiau joms pasiutligė nustatoma dažniau nei šunims, todėl jos gali kelti didelį pavojų žmogui, ypač turint omeny, kad gydymo nuo šios ligos nėra. Pasiutligės grėsmė Lietuvoje yra reali (manau, girdėjote Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos skelbiamą informaciją apie pasiutligės paplitimą tarp laukinių gyvūnų, taip pat kartas nuo karto nuskamba pranešimai apie pasiutligę per televizorių ar radiją) ir tai iš tikro yra labai baisi liga. Jei nevakcinuotas gyvūnas įkanda ar įdreskia žmogui, netgi netyčia, jis privalo ilgai išbūti karantine arba netgi būti numarintas.
Panleukopenija (kačių maras)
Panleukopenija – tai kačių liga, dažnai dar vadinama „maru“. Jautriausios šiam virusui yra jaunos katės. Užsikrėtusios jos greit pavargsta, pradeda karščiuoti, netenka apetito, vemia, viduriuoja skystai ir su krauju, dėl skysčių netekimo greit nusilpsta ir gali gaišti. Jei katė pasveiksta, jos būklė atsistato tik per ilgą laiką ir ji vis tiek lieka jautri kitoms ligoms, nes panleukopenijos virusas paveikia katės imunitetą. Pvz., persirgusių kačių kačiukai gali gimti su koordinacijos sutrikimais. Tai mirtina liga (gaištamumas 90 %), tačiau džiugu, kad ji nėra labai paplitusi, nes būtent vakcinacija padėjo sumažinti jos mastus. Katės užsikrečia prarijusios virusą. Virusai yra mikroskopiniai, „nukritę“ nuo sergančios katės aplinkoje jie būna ilgai, mėnesiais ir metais, todėl vienintelis kelias nuo jų apsisaugoti – vakcinuoti. Šios ligos vakcinos visiškai apsaugo nuo panleukopenijos. Yra sukurta ir lašinama į nosį vakcina, tačiau injekcinė vakcina yra efektyvesnė. Kačiukai yra vakcinuojami kas 3–4 savaites, kol jiems sukanka 16 sav.
Rinotracheitas (kačių gripas) ir kalicivirozė
Daugumą viršutinių kvėpavimo takų ligų katėms sukelia kačių herpes virusai (virusinį rinotracheitą) arba kalicivirusai. Jie persiduoda katėms apsiuostant, liečiantis nosimis arba per apyvokos daiktus (vandenį, maisto indus). Užsikrėtusios katės greitai pavargsta, jų akys pradeda ašaroti, iš nosies bėga išskyros, pakyla temperatūra, atsiranda akių uždegimas (konjunktyvitas), katė seilėjasi, kartkartėmis kosti ar prieinama iki plaučių uždegimo. Katės nebenori ėsti, nes neužuodžia maisto. Dauguma kačių pasveiksta savaime (panašiai, kaip ir persišaldęs žmogus), bet kai kurioms katėms liga gali pereiti į lėtinę. Tokios katės kurį laiką atrodo sveikos, tačiau veikiant stresui (išvežant iš namų, paliekant viešbutyje) pradeda čiaudėti, sloguoti, ašaroti būtent dėl organizme esančių virusų. Virusinis rinotracheitas yra sunkiau persergama liga, jo lėtinė forma kartais pasireiškia nuolatiniu akių sudirgimu ir ragenos ligomis (priekinės akies dalies drumstumu ar įaugančiomis kraujagyslėmis). Kalicivirusais užsikrėtusios katės gali sirgti dar ir atsinaujinančiomis dantenų ligomis. Užsikrėtę katės platina virusą iki metų ir todėl gali užkrėsti kitas kates. Vakcinos nuo šios ligos būna lašinamos į nosį, į akį arba injekcinės. Ne taip kaip panleukopenijos, rinotracheito ir kalicivirusų vakcinos sukelia santykinės, nepilnos apsaugos susidarymą, todėl netgi vakcinuotos katės gali susirgti, bet liga būna švelnesnė. Tyrimai rodo, kad apsaugą nuo šios ligos vakcinos suformuoja sąlyginai trumpam, todėl kartoti vakcinaciją reikia kasmet.
Kačių leukemija (FeLV)
Kačių leukemijos virusui plisti būtinas tiesioginis kontaktas su infekuota kate (su jos seilėmis, nosies išskyromis, paliestu maistu ar vandeniu). Dėl to ši vakcina nėra būtina namie laikomoms katėms. Tačiau kai kurie veterinarai naudoja šia vakciną toms katėms, kurioms yra galimybė retkarčiais pabėgti iš namų. Ne taip, kaip kiti virusai, kačių leukemijos virusas katės organizme „vaikšto“, gali užkrėsti gimdoje esančius kačiukus arba per mamos pieną persiduoti jau atvestiems mažyliams. Virusas „užpuola“ imuninę sistemą ir kliniškai tai pasireiškia mažakraujyste (anemija), antrinėmis kvėpavimo takų infekcijomis, krentančiu svoriu, katės būna mieguistos, neėda, atsiranda auglių ir jos gali gaišti. Katės praranda atsparumą kitoms ligoms, pvz., gripui, enteritui ir kt., kurios organizmui nekovojant, gali būti mirtinos. Tai panašu į žmonių AIDS ir kačių imunodeficito (FIV) virusus. Užsikrėtimo požymiai ilgai būti nematomi ir katė atrodo sveika. Todėl rekomenduotina prieš pasiryžtant vakcinuoti nuo šios ligos pirmiausiai nustatyti, ar katė nėra jau užsikrėtusi. Tyrimas nėra sudėtingas, atliekamas paėmus kraujo. Leukemijos vakcina gali sukelti stiprų neigiamą poveikį ir tai reikia turėti omenyje prieš vakcinaciją: tai gali būti vietinis injekcijos vietos patinimas ar skausmingumas, savaime praeinantis mieguistumas ar karščiavimas, po vakcinacijos susidariusi granulioma (uždegiminių ląstelių sankaupa, kuri suformuoja gerybinį gumbelį) ir, pavojingiausia – dėl vakcinos atsiradusi sarkoma. Sarkoma – tai vėžinių ląstelių sankaupa, kuri gali pasklisti iš injekcijos vietos gilyn į jungiamąjį audinį, raumenis bei kaulus. Nuo šio vėžinio susirgimo nepadeda netgi chemoterapija, radiacija ar chirurginis sarkomos pašalinimas. Nors yra duomenų, kad sarkomos atsiranda ir nuo kitų vakcinų (įtariama, kad ir pasiutligės vakcina gali sukelti sarkomos susidarymą), dabartiniai tyrimai sarkomas daugiausiai sieja su kačių leukemijos vakcina. Kaip bebūtų, sarkomos atsiranda labai retai ir panašu, kad dėl anksčiau naudotų mažai valytų vakcinų su dirginančiais adjuvantais (pagalbinėmis medžiagomis). Nemažam skaičiui kačių pavojus užsikrėsti ir susirgti infekcine liga yra daug didesnis, nei tokia reakcija į vakciną, todėl vakcinuojantis veterinaras turi įvertinti rizikos ir naudos santykį. Rekomenduotina pirmą kartą kačiukus vakcinuoti 8–12 sav. amžiaus, pakartoti po 3–4 sav. ir po to revakcinuoti kas metus.
Chlamidiozė
Tai bakterijų Chlamydia psittaci sukeliama liga. Bakterijos pažeidžia kačių akių gleivines ir kvėpavimo takus. Paprastai ši liga lengvai pagydoma tinkamai parinktais antibiotikais. Vakcinuotos katės nėra apsaugotos nuo užsikrėtimo, tačiau jos serga lengviau. Bendrai manoma, kad vakcina, kurios sudėtyje yra šių bakterijų, per daug dažnai sukelia šalutines reakcijas (mieguistumą, depresiją, apetito nebuvimą, karščiavimą). Tačiau kartais būna taip, kad chlamidiozė kelia realų pavojų (kačių grupėje viena suserga arba liga pasireiškia kaimynystėje), todėl saugiau būna vakcinuoti. Apie tai reikėtų pasitarti su gydančiu veterinaru.
Bordateliozė
Tai dar viena kačių kvėpavimo takų liga, kurią sukelia bakterija Bordatella bronchiseptica. Dažniausiai ja užsikrečia veislynų katės, jos pradeda karščiuoti, pasirodo išskyros iš akių ir nosies, katės čiaudo ir kosti. Su bakterija kačių organizmas dažniausiai susitvarko pats, nors kai kurie veislynai ir bando naudoti vakcinas nuo šios ligos.
Mikrosporija („grybelis“)
Vakcina nuo mikrosporijos (Microsporum canis) nesudaro pakankamo imuniteto, kad ją būtų verta naudoti. Aplamai grybelinės odos ligos – tai organizmo nusilpimo požymis ir nevertėtų jų gydyti vakcinomis. Mikrosporijos vakcina gali sumažinti sergančio paciento klinikinius simptomus, tačiau paciento imunitetas nesusiformuoja toks, kad organizmas būtų pajėgus sunaikinti mikroskopinį grybą – taigi paprastai liga sugrįžta. Užsikrėtusi katė gali pernešti grybelį kitoms katėms, taip pat ir žmogui, todėl toks klinikinių požymių paslėpimas vakcinavimu nėra gerai. Veterinarų nuomonės apie tokias vakcinas gana prieštaringos ir ne visi jas perka ir naudoja.
Kačių imunodeficitas (FIV)
Kačių imunodeficito virusas (FIV), dar vadinamas „kačių AIDS“, silpnina gyvūno imuninę sistemą. Užsikrėtusios katės negaluoja įvairiai: suserga burnos, akių ligomis, vėžiu, kaulų čiulpų ligomis. Prieš priimant į veislyną naują katę rekomenduotina pirmiausiai nustatyti, ar ji neserga FIV, nes šie virusai labai užkrečiami. Ligos pagydyti neįmanoma ir užsikrėtusios katės per 3 metus nugaišta.
Kačių infekcinis peritonitas (FIP)
Vakcinos nuo šios ligos Lietuvoje nėra, tačiau jei ir būtų, nuo šios ligos vakcinuojama tik ypatingais atvejais. Vakcinuoti verta tik jei kartu laikoma daug kačių, nes vis dar galutinai neaišku, kaip ši vakcina veikia ir kiek ji efektyvi. Kai kurie veterinarai yra įsitikinę, kad būtent vakcina gali priversti katę tapti neatsparia FIP. Manoma, kad FIP susergama dėl „normalių“ koronavirusų (o jie yra gana dažni ligų sukėlėjai) mutacijų. Užsikrėtusios žarnyno koronavirusais katės tampa jautrios FIP ir netgi jei jos vakcinuotos nuo peritonito, vakcina nebeslopina viruso. Užsikrėtusios katės išgyvena retai, netgi jei pradedamos gydyti laiku. Amerikoje apie 80 % kačių koronavirusais užsikrečia gyvūnų viešbučiuose. Šiuos virusus galima nustatyti tiriant kačių kraują (yra laboratorinių rinkinių jiems nustatyti), tačiau jie brangūs ir tyrimas paprasčiausiai neapsimoka. O vakcinacija nuo FIP vis dar tiriama, todėl ilgainiui gali atsirasti ir kitokių įrodymų.
Klinika ir veterinarijos vaistinė Vetvila
www.vetvila.lt
Infekcinės ligos plinta oru, perduodamos kontakto būdu, su išskyromis, kergimo metu, taip pat ligų sukėlėjus galima pernešti su drabužiais, batais ar įvairiais apyvokos daiktais: indais, paklotais, vandeniu ar maistu. Sveikas kates nuo ligų galima apsaugoti sudarant dirbtinį imunitetą – organizmą specialiai užkrečiant nusilpnintu ligos sukėlėju. Ligos sukėlėjų preparatai ir yra vadinami vakcinomis. Vakcinos būna monovalentinės (nuo vienos ligos) ir polivalentinės (nuo kelių ligų).
Kažkodėl katės vakcinuojamos daug rečiau nei šunys. Nemažai kačių šeimininkų netgi nežino, kad kates irgi galima vakcinuoti, o tie, kurie žino, nemato reikalo to daryti. Kasmet savo augintines tikrai vakcinuoja tik veislinių ir lankančių parodas kačių šeimininkai, nes to reikalauja parodų rengėjai. Juk veislinis katinas, prieš susitikdamas su „nuotaka“, būtinai pirmiausiai turi „žvilgtelėti“ į jos veterinarinį skiepų pažymėjimą ir, savo ruožtu, „save gerbianti“ katė, norėdama išvengti nemalonumų, taip pat neturėtų rinktis neskiepyto „jaunikio“. Neskiepytos katės užsikrėtę serga sunkiai ir liga dažnai gali baigtis liūdnai. Persirgę gyvūnai dar ilgai lieka virusų nešiotojais ir gali užkrėsti savo gentainius.
Tačiau ar galima elgtis kitaip, jei katė nedalyvauja „plačioje visuomeninėje“ veikloje: tupi namie, nesilanko parodose, nebendrauja su priešingos lyties atstovais? Taip, laikantis kai kurių kačių laikymo zoohigienos taisyklių, galima dalinai apsaugoti katę nuo užsikrėtimo. Tačiau patikimiausia apsauga – vakcinacija. Kačių šeimininkai skundžiasi, kad vakcinacija yra be galo brangi ir nori sutaupyti pinigų. Ar tai įmanoma? Galbūt. Tik reikia prisiminti, kad vakcinacijos kainos svyruoja nuo 12 iki 20 eurų (akcijų metu kaina būna dar mažesnė), o susirgusios katės gydymas kainuos tikrai gerokai daugiau.
Vakcinas galima skirstyti į dvi grupes: pagrindines, kurios būtinos visoms be išimties katėms, ir papildomas vakcinas, kurios rekomenduotinos tik kai kuriais atvejais. Dauguma veterinarų žino apie tokį skirstymą ir kaip turi būti nusprendžiama, kokius skiepus rinktis, tačiau ir patys kačių augintojai turi šviestis ir žinoti, ką jų gyvūnams galima įsigyti rinkoje, kokia yra nauda bei rizika vakcinuojant jų numylėtines. Taigi, kokių ligų vakcinos yra Lietuvoje ir kokioms katėms jas reikėtų naudoti?
Pasiutligė
Vakcinacija nuo pasiutligės yra privaloma pagal teisės aktų reikalavimus. Pasiutligės virusą platina sergantys gyvūnai, užkratą perduoda su seilėmis, kuomet įkanda sveikam gyvūnui ar žmogui. Graužikai ja serga retai, tačiau pasitaiko pasiutusių šikšnosparnių. Katės yra santykinai atsparios pasiutligės virusui, tačiau joms pasiutligė nustatoma dažniau nei šunims, todėl jos gali kelti didelį pavojų žmogui, ypač turint omeny, kad gydymo nuo šios ligos nėra. Pasiutligės grėsmė Lietuvoje yra reali (manau, girdėjote Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos skelbiamą informaciją apie pasiutligės paplitimą tarp laukinių gyvūnų, taip pat kartas nuo karto nuskamba pranešimai apie pasiutligę per televizorių ar radiją) ir tai iš tikro yra labai baisi liga. Jei nevakcinuotas gyvūnas įkanda ar įdreskia žmogui, netgi netyčia, jis privalo ilgai išbūti karantine arba netgi būti numarintas.
Panleukopenija (kačių maras)
Panleukopenija – tai kačių liga, dažnai dar vadinama „maru“. Jautriausios šiam virusui yra jaunos katės. Užsikrėtusios jos greit pavargsta, pradeda karščiuoti, netenka apetito, vemia, viduriuoja skystai ir su krauju, dėl skysčių netekimo greit nusilpsta ir gali gaišti. Jei katė pasveiksta, jos būklė atsistato tik per ilgą laiką ir ji vis tiek lieka jautri kitoms ligoms, nes panleukopenijos virusas paveikia katės imunitetą. Pvz., persirgusių kačių kačiukai gali gimti su koordinacijos sutrikimais. Tai mirtina liga (gaištamumas 90 %), tačiau džiugu, kad ji nėra labai paplitusi, nes būtent vakcinacija padėjo sumažinti jos mastus. Katės užsikrečia prarijusios virusą. Virusai yra mikroskopiniai, „nukritę“ nuo sergančios katės aplinkoje jie būna ilgai, mėnesiais ir metais, todėl vienintelis kelias nuo jų apsisaugoti – vakcinuoti. Šios ligos vakcinos visiškai apsaugo nuo panleukopenijos. Yra sukurta ir lašinama į nosį vakcina, tačiau injekcinė vakcina yra efektyvesnė. Kačiukai yra vakcinuojami kas 3–4 savaites, kol jiems sukanka 16 sav.
Rinotracheitas (kačių gripas) ir kalicivirozė
Daugumą viršutinių kvėpavimo takų ligų katėms sukelia kačių herpes virusai (virusinį rinotracheitą) arba kalicivirusai. Jie persiduoda katėms apsiuostant, liečiantis nosimis arba per apyvokos daiktus (vandenį, maisto indus). Užsikrėtusios katės greitai pavargsta, jų akys pradeda ašaroti, iš nosies bėga išskyros, pakyla temperatūra, atsiranda akių uždegimas (konjunktyvitas), katė seilėjasi, kartkartėmis kosti ar prieinama iki plaučių uždegimo. Katės nebenori ėsti, nes neužuodžia maisto. Dauguma kačių pasveiksta savaime (panašiai, kaip ir persišaldęs žmogus), bet kai kurioms katėms liga gali pereiti į lėtinę. Tokios katės kurį laiką atrodo sveikos, tačiau veikiant stresui (išvežant iš namų, paliekant viešbutyje) pradeda čiaudėti, sloguoti, ašaroti būtent dėl organizme esančių virusų. Virusinis rinotracheitas yra sunkiau persergama liga, jo lėtinė forma kartais pasireiškia nuolatiniu akių sudirgimu ir ragenos ligomis (priekinės akies dalies drumstumu ar įaugančiomis kraujagyslėmis). Kalicivirusais užsikrėtusios katės gali sirgti dar ir atsinaujinančiomis dantenų ligomis. Užsikrėtę katės platina virusą iki metų ir todėl gali užkrėsti kitas kates. Vakcinos nuo šios ligos būna lašinamos į nosį, į akį arba injekcinės. Ne taip kaip panleukopenijos, rinotracheito ir kalicivirusų vakcinos sukelia santykinės, nepilnos apsaugos susidarymą, todėl netgi vakcinuotos katės gali susirgti, bet liga būna švelnesnė. Tyrimai rodo, kad apsaugą nuo šios ligos vakcinos suformuoja sąlyginai trumpam, todėl kartoti vakcinaciją reikia kasmet.
Kačių leukemija (FeLV)
Kačių leukemijos virusui plisti būtinas tiesioginis kontaktas su infekuota kate (su jos seilėmis, nosies išskyromis, paliestu maistu ar vandeniu). Dėl to ši vakcina nėra būtina namie laikomoms katėms. Tačiau kai kurie veterinarai naudoja šia vakciną toms katėms, kurioms yra galimybė retkarčiais pabėgti iš namų. Ne taip, kaip kiti virusai, kačių leukemijos virusas katės organizme „vaikšto“, gali užkrėsti gimdoje esančius kačiukus arba per mamos pieną persiduoti jau atvestiems mažyliams. Virusas „užpuola“ imuninę sistemą ir kliniškai tai pasireiškia mažakraujyste (anemija), antrinėmis kvėpavimo takų infekcijomis, krentančiu svoriu, katės būna mieguistos, neėda, atsiranda auglių ir jos gali gaišti. Katės praranda atsparumą kitoms ligoms, pvz., gripui, enteritui ir kt., kurios organizmui nekovojant, gali būti mirtinos. Tai panašu į žmonių AIDS ir kačių imunodeficito (FIV) virusus. Užsikrėtimo požymiai ilgai būti nematomi ir katė atrodo sveika. Todėl rekomenduotina prieš pasiryžtant vakcinuoti nuo šios ligos pirmiausiai nustatyti, ar katė nėra jau užsikrėtusi. Tyrimas nėra sudėtingas, atliekamas paėmus kraujo. Leukemijos vakcina gali sukelti stiprų neigiamą poveikį ir tai reikia turėti omenyje prieš vakcinaciją: tai gali būti vietinis injekcijos vietos patinimas ar skausmingumas, savaime praeinantis mieguistumas ar karščiavimas, po vakcinacijos susidariusi granulioma (uždegiminių ląstelių sankaupa, kuri suformuoja gerybinį gumbelį) ir, pavojingiausia – dėl vakcinos atsiradusi sarkoma. Sarkoma – tai vėžinių ląstelių sankaupa, kuri gali pasklisti iš injekcijos vietos gilyn į jungiamąjį audinį, raumenis bei kaulus. Nuo šio vėžinio susirgimo nepadeda netgi chemoterapija, radiacija ar chirurginis sarkomos pašalinimas. Nors yra duomenų, kad sarkomos atsiranda ir nuo kitų vakcinų (įtariama, kad ir pasiutligės vakcina gali sukelti sarkomos susidarymą), dabartiniai tyrimai sarkomas daugiausiai sieja su kačių leukemijos vakcina. Kaip bebūtų, sarkomos atsiranda labai retai ir panašu, kad dėl anksčiau naudotų mažai valytų vakcinų su dirginančiais adjuvantais (pagalbinėmis medžiagomis). Nemažam skaičiui kačių pavojus užsikrėsti ir susirgti infekcine liga yra daug didesnis, nei tokia reakcija į vakciną, todėl vakcinuojantis veterinaras turi įvertinti rizikos ir naudos santykį. Rekomenduotina pirmą kartą kačiukus vakcinuoti 8–12 sav. amžiaus, pakartoti po 3–4 sav. ir po to revakcinuoti kas metus.
Chlamidiozė
Tai bakterijų Chlamydia psittaci sukeliama liga. Bakterijos pažeidžia kačių akių gleivines ir kvėpavimo takus. Paprastai ši liga lengvai pagydoma tinkamai parinktais antibiotikais. Vakcinuotos katės nėra apsaugotos nuo užsikrėtimo, tačiau jos serga lengviau. Bendrai manoma, kad vakcina, kurios sudėtyje yra šių bakterijų, per daug dažnai sukelia šalutines reakcijas (mieguistumą, depresiją, apetito nebuvimą, karščiavimą). Tačiau kartais būna taip, kad chlamidiozė kelia realų pavojų (kačių grupėje viena suserga arba liga pasireiškia kaimynystėje), todėl saugiau būna vakcinuoti. Apie tai reikėtų pasitarti su gydančiu veterinaru.
Bordateliozė
Tai dar viena kačių kvėpavimo takų liga, kurią sukelia bakterija Bordatella bronchiseptica. Dažniausiai ja užsikrečia veislynų katės, jos pradeda karščiuoti, pasirodo išskyros iš akių ir nosies, katės čiaudo ir kosti. Su bakterija kačių organizmas dažniausiai susitvarko pats, nors kai kurie veislynai ir bando naudoti vakcinas nuo šios ligos.
Mikrosporija („grybelis“)
Vakcina nuo mikrosporijos (Microsporum canis) nesudaro pakankamo imuniteto, kad ją būtų verta naudoti. Aplamai grybelinės odos ligos – tai organizmo nusilpimo požymis ir nevertėtų jų gydyti vakcinomis. Mikrosporijos vakcina gali sumažinti sergančio paciento klinikinius simptomus, tačiau paciento imunitetas nesusiformuoja toks, kad organizmas būtų pajėgus sunaikinti mikroskopinį grybą – taigi paprastai liga sugrįžta. Užsikrėtusi katė gali pernešti grybelį kitoms katėms, taip pat ir žmogui, todėl toks klinikinių požymių paslėpimas vakcinavimu nėra gerai. Veterinarų nuomonės apie tokias vakcinas gana prieštaringos ir ne visi jas perka ir naudoja.
Kačių imunodeficitas (FIV)
Kačių imunodeficito virusas (FIV), dar vadinamas „kačių AIDS“, silpnina gyvūno imuninę sistemą. Užsikrėtusios katės negaluoja įvairiai: suserga burnos, akių ligomis, vėžiu, kaulų čiulpų ligomis. Prieš priimant į veislyną naują katę rekomenduotina pirmiausiai nustatyti, ar ji neserga FIV, nes šie virusai labai užkrečiami. Ligos pagydyti neįmanoma ir užsikrėtusios katės per 3 metus nugaišta.
Kačių infekcinis peritonitas (FIP)
Vakcinos nuo šios ligos Lietuvoje nėra, tačiau jei ir būtų, nuo šios ligos vakcinuojama tik ypatingais atvejais. Vakcinuoti verta tik jei kartu laikoma daug kačių, nes vis dar galutinai neaišku, kaip ši vakcina veikia ir kiek ji efektyvi. Kai kurie veterinarai yra įsitikinę, kad būtent vakcina gali priversti katę tapti neatsparia FIP. Manoma, kad FIP susergama dėl „normalių“ koronavirusų (o jie yra gana dažni ligų sukėlėjai) mutacijų. Užsikrėtusios žarnyno koronavirusais katės tampa jautrios FIP ir netgi jei jos vakcinuotos nuo peritonito, vakcina nebeslopina viruso. Užsikrėtusios katės išgyvena retai, netgi jei pradedamos gydyti laiku. Amerikoje apie 80 % kačių koronavirusais užsikrečia gyvūnų viešbučiuose. Šiuos virusus galima nustatyti tiriant kačių kraują (yra laboratorinių rinkinių jiems nustatyti), tačiau jie brangūs ir tyrimas paprasčiausiai neapsimoka. O vakcinacija nuo FIP vis dar tiriama, todėl ilgainiui gali atsirasti ir kitokių įrodymų.
Klinika ir veterinarijos vaistinė Vetvila
www.vetvila.lt
Kaip murkimas gydo ligas
Kačių mylėtojai turėtų džiaugtis. Jų murkiančios draugužės jiems yra labai naudingos.
Kadangi katės murkia 20-140 Hz diapazonu, jų murkimas gali turėti gydomąjį poveikį nuo daugelio ligų.
Tad kuo mums naudingas kačių murkimas?
1. Sumažina stresą. Murkiančios katės glostymas nuramina nervus.
2. Murkimas gali sumažinti dispnėjos (tai yra, dusulio) simptomus tiek katėms, tiek žmonėms.
3. Bendraujant su kate ir girdint jos murkimą sumažėja kraujospūdis.
4. Murkimas netgi padeda sustiprinti kaulus. Tinkamiausias tam yra 25-50 Hz diapazono murkimas. Tačiau kaulams naudingas ir 100-200 Hz murkimo garsas.
5. Neseniai atlikta studija parodė, kad kačių šeimininkams širdies priepuolio tikimybė sumažėja net 40 procentų, rašo interneto portalas „mental_floss“.
6. Murkimo vibracijos padeda išgydyti infekcijas ir patinimus.
7. Taip pat murkimo vibracijos padeda išgydyti minkštuosius audinius. Murkimas gydo raumenų, sausgyslių ir raiščių pažeidimus.
Tad gal ir teisingas senas priežodis: „Jeigu paliksite katę ir pluoštą lūžusių kaulų viename kambaryje, kaulai sugis“.
Šaltinis: http://augintinis.lrytas.lt/ivairenybes/gera-zinia-kaciu-augintojams-murkimas-gydo-ligas.htm
Kadangi katės murkia 20-140 Hz diapazonu, jų murkimas gali turėti gydomąjį poveikį nuo daugelio ligų.
Tad kuo mums naudingas kačių murkimas?
1. Sumažina stresą. Murkiančios katės glostymas nuramina nervus.
2. Murkimas gali sumažinti dispnėjos (tai yra, dusulio) simptomus tiek katėms, tiek žmonėms.
3. Bendraujant su kate ir girdint jos murkimą sumažėja kraujospūdis.
4. Murkimas netgi padeda sustiprinti kaulus. Tinkamiausias tam yra 25-50 Hz diapazono murkimas. Tačiau kaulams naudingas ir 100-200 Hz murkimo garsas.
5. Neseniai atlikta studija parodė, kad kačių šeimininkams širdies priepuolio tikimybė sumažėja net 40 procentų, rašo interneto portalas „mental_floss“.
6. Murkimo vibracijos padeda išgydyti infekcijas ir patinimus.
7. Taip pat murkimo vibracijos padeda išgydyti minkštuosius audinius. Murkimas gydo raumenų, sausgyslių ir raiščių pažeidimus.
Tad gal ir teisingas senas priežodis: „Jeigu paliksite katę ir pluoštą lūžusių kaulų viename kambaryje, kaulai sugis“.
Šaltinis: http://augintinis.lrytas.lt/ivairenybes/gera-zinia-kaciu-augintojams-murkimas-gydo-ligas.htm